Įdomiausios žūklės yra ežeruose, kuriuose nesi bandęs žvejoti. Tas netikėtumo potyris… Tu nežinai, kas plaukioja to telkinio gelmėse.
Vedamas smalsumo, aš keliauju po Lietuvos ežerus, ieškau to netikėtumo. Dažnai prašaunu, bet nesigailiu – man tai suteikia džiaugsmo.
Šį kartą atradau tą lietingą savaitgalį. Tiesiog pylė kaip iš kibiro. Priėjimo prie ežero nėra, tenka 300 metrų tempti visą mantą. Susikrauti į valtį ir plaukti.
Sėkmingai pasiekiu savo žūklės vietą. Pasistatau palapinę. Viskas ramu… Lietus jau nebaisus. Neskubėdamas užsitempiu meškeres, laukiu…
Naktis nerami. Stiprus vakarų vėjas lenkia pušis, o lietus talžo palapinę. Girdisi, kaip lūžta šakos ir, braškėdamos, krenta ant žemės. Lyg grasindamos man piktai: „Ko čia atėjai? Varyk iš kur atėjęs.“
Vis žvilgteliu į imtuvą – tyli.
Taip praeina visa naktis ir diena.
Galvoju: „Na, vėl bus tuščia…“ Dažniausiai jau atsiliepia pirmą naktį.
Bet netikėtai iš miego pažadina ne vėjas ir lūžtančios šakos. O imtuvas.
Pusė 1 nakties.
Ne pats didžiausias, bet vis dėlto tikriausias ežero senolis – laukinis karpis!!
Nuostabaus grožio ežeras ir jo gyventojas!
Judam toliau!
Arūnas Šeštavickas
